62 - oji kelionės diena. Australijos vizitinė kortelė – Uluru.

Tadas:  Nei Sidnėjaus operos namai, nei  kengūros , nei gražiai įdegę banglentininkai nėra tokie populiarūs reklaminiuose bukletuose, kaip viduryje Australijos kyšanti raudonoji uola, vadinama Uluru ( Ayers rock ). Visa ši diena  ir buvo skirta šiam milžiniškam monoblokui. Kėlėmės nesveikai anksti ( 3,40val ryto), o vairuotojas lėkė kaip akis išdegęs.

   Pusės kelio nepamenu, matyt miegojau, bet kai autobusiukas sustoja, visi išlipam pasižiūrėti gražių aplinkos vaizdų ir atlikti savo reikalų.

 Toli laukuose matomas didžiulis kalnas, kurį dauguma sumaišo su Uluru, aš taip pat buvau sudvejojęs, tik Kristina iškart pasakė, jog tai ne jis. Pasirodo, tai Connor kalnas , kuris yra 350 m aukščio ir yra plokščiu kaip stalas viršum. Kalnas apgavikas šildėsi rytmetinėj saulutėj ir  gaudė fotoaparatų šūvius , o kitoj gatvės pusėj buvo raudono smėlio kopos. Pažvelgus dar toliau, matomas druskos ežeras. Visi tie vaizdi išblaškė visus miegus, o gidas dar paprašė pakelėj  pririnkti malkų naktiniam laužui kempinge.Visi iš autobuso išėję rinko malkas, kai kurie net grįžo nukraujavę, mat mieščionys  nepratę prie miško darbų :)

    

Pagaliau įvažiuojame į Uluru – Kata Tjuta  nacionalinį parką, bet dar teks pavažiuoti mažumėlę, nes parkas didelis ir nieko dar nematyti. Įvažiavimas kainavo po 25 AUD, kas buvo mums įskaičiuota į turą. Bilietas galioja tris dienas ir leidžiama būti parke tik šviesiu paros metu ( nuo saulėtekio iki saulėlydžio ).

   Ir štai, pagaliau, toli laukuose išnyra raudonoji uola, kurią daugybę kartų matėme turistinėse reklamose ir dokumentiniuose filmuose. Vaizdas labai pažįstamas ir sukelia daug emocijų, gal prisidėjo ir tai, kad iki jo teko važiuoti 2 paras, ir štai – tikslas pasiektas! Manau ši akimirka prikeltų iš miegų patį didžiausią niurzglį keliauninką.  Uolą yra 3,6 km ilgio ir iškyla 348 m iš žemės ( 867 m virš jūros lygio ), atrodo nieko nuostabaus, bet du trečdaliai uolos dar slypi po žeme. Įsivaizdavau truputį kitokį  vaizdą , maniau, kad bus aplinkui dykumos ar krūmai, bet čia pilna medžių ir žalumos, augančių ant raudonos žemės. Pati uola labai gruoblėta, keliose vietose aptrupėjusi, o ant paviršiaus matomos vandens  srovės padarytos  žymės, mat kažkada jis buvo plaunamas stiprių liūčių.

   Visų pirma užsukame į aborigenų kultūrinį centrą, kuris tikrai gražiai padarytas tik, deja, nepamačiau nei vieno aborigeno, dirba visi baltieji. 

   Gidas supažindina su trasomis parke ir siūlo mums išsirinkti iš trijų variantų. Ilgiausia trasa- 9,5 km ilgio kurią įveikti reiktų 4 val. Antroji trumpesnė - tik 4,5 km, kurią ir pasirinkom. O trečias variantas yra kopimas į uolą. Prieš apsisprendimą ar kopti į uolą išklausome ilgą paskaitą, dėl ko nereiktų į ją kopti. Visų pirma dėl aborigenų kultūros. Šiuo metu visas parkas priklauso vienai aborigenų genčiai, kurie nedraudžia atvykti turistams, nedraudžia ir kopti ant uolos, bet siūlo pagalvoti ar norėtų kiekvienas, kad ant jų stogo vaikščiotų kas panorėjęs. Antra, dėl ten esančios ekosistemos pažeidimo. Nes lipant yra praminami takai, kuriuose nebesilanko gyvūnai, o paliktos šiukšlės lietaus nuplaunamos į įvairias uolos vietas. Ir trečioji, dėl saugumo. Uola stati, galima nukristi, be to ant uolos temperatūra keliais laipsniais aukštesnė, kai apačioj apie +40 , viršui dar karščiau. Pasitaikė mirties atvejų ir aborigenai labai dėl to pergyvena.Tai kodėl jiems tiesiog apskritai neuždraudus lipti? Manoma, kad tai sumažintų turistų srautą per pusę, dėl to leidžiama patiems pasirinkti,žinoma, prieš tai darant spaudimą ir išsamiai paaiškinant dėl ko nereik lipti. Iš mūsų vienas toks narsuolis atsirado, bet trasą uždarė dėl per didelio karščio.

   Taigi, su Kristina ir dar keliais turo draugais pasirenkam trumpesnį kelią, nes karšta ir nieko naujo nepamatysi, tik pasidėsi pliusą, kad aš apėjau visą. Tiesą pasakius, iš toli uola gražesnė, nes stovint šalia, jos žvilgsniu neaprėpsi. Bet iš arti galima pamatyti daug šventų aborigenų vietų, piešinių, o kiekvienas kampas turi savo pavadinimą ir istoriją, kai kurios vietos labai šventos ir užtvertos arba neleidžiama fotografuoti.

   Turo pabaiga buvo vainikuota saulėlydžiu su visos uolos vaizdu.

Saulėlydžiui skirtoje aikštelėje prisirinko visas būrys žmonių, kai kurie net sėdėjo VIP ložėse ir gėrė šampaną. Pasak gido, už turą jie mokėjo kelis kartus daugiau, o mes šampano negausim, tik davė mums miegmaišius ir palinkėjo labos nakties po atviru dangumi.

  Tiesa, kai ko neįprasto gavome. Gidas suruošė visą BBQ vakarienę, su kupranugario dešrelėmis ir kengūros steikais. Nelabai man kengūra skaniai valgėsi, bet kupranugaris suėjo...

Kitos foto čia...