32 oji ir 33 - oji kelionės diena. 24 valandos praleistos autobuse. Ir viskas dėl Bromo ugnikalnio.

Tadas: Labai jau ilgai užsibuvome vienoje vietoje, net 5 dienas leidome pabūti šiame nuostabiame regione. Bet Indonezija yra didelė ir būtų klaidinga susidaryti apie ją nuomonę iš vienos vietos. Dėl to keliaujame toliau. Stovime sutartu laiku  sutartoje vietoje , o mūsų autobusiuko vis nėra. Stebime siaura gatvele prariedančius mikroautobusus ir, pamatę naują ir tvarkingą meldžiame, kad jis būtų mūsų. Va viens baltas, gražus, naujas stovi kitame gatvės gale, bet, deja, ne mūsų... Staiga dėmesį patraukia močiutė, kuria apspitę vietiniai, laukiantys savo pusryčių. Stebime, kaip ji savo rankomis ima ryžius, įvairius pasiruoštos mėsos troškinius, daržoves ir deda į laikraštį, apkloja bananų lapu ir vos suvynioja, nes viskas bėga per kraštus. Galvojam, kiek reik mums dar pratintis, kad tai paragautume. Bet po to matome , kad jinai maistą liečia tik su dešine ranka, viską kitą kas nešvaru ima kaire. Pats užsimanau paragaut, bet kadangi esu kuklus, neišdrįstu :)

   Pralaukęs pusvalandį, einu pats ieškoti autobuso. Nueinu iki ofiso, iš kurio viską pirkau,nedirba. Prisistato žmogelis ir klausia ar aš važiuoju į Bromo. "Na, taip'"- sakau. Bet kai paklausė ar mano vardas Abidin, suabejojau. Bet praleido į autobusą ir taip, aišku, po to į mane taip ir kreipėsi :)Be to pakliuvom į tą patį naują autobusiuką, kuris ilgai stovėjo kitame gatvės gale.

   Lipame į galą ir žiūrim , netikim akimis, šalia mūsų sėdi tie patys lietuviai sutikti ant kalno vakar ryte. Tai puse autobuso buvo lietuvių, triukšmaujančių visą kelią. Norėtųsi pasakyti, kad kelionė neprailgo, bet nesame pratę po 11 val važiuoti autobuse, po to persėst į kitą, keturiais varomą minibusą ir dar valandą kilti aukštyn. Prie vulkano papėdės dar turėjome susimokėti už įvažiavimą į Bromo nacionalinį parką po 75000 IDR. Nuvežti į viešbutį, išgeriam su lietuviais alaus (deja, ne lietuviško) ir einam miegoti, nes keltis reik 3 val ryto.

    Viska tai, dėl ko mes čia atvykome, prasideda  anksti ryte. Išėję pajuntame šaltuką, nes atpratome nuo +10 laipsnių temperatūros. Vietiniai pardavinėja ir siūlo šiltas kepures ir šalikus, kas sukelia juoką, bet šiaip buvau sudvejojęs ar neverta pirkti, juk dar kilsim į viršų su džipuku. Bet gerai, kad buvau užsispyręs žemaitis, nes pradėjus lipti paskutinę atkarpą ( 30 min ) buvo gan karšta.

   Na ir ką, saulėtekis, gražus, net nėra kaip aprašyti ir nėra kaip parodyti nuotraukose, nes to plataus grožio neaprėps joks objektyvas.

O kai Saulė išlindo, spinduliais apšvietė ugnikalnius ir parodė kas čia svarbiausias šioje vietoje.

Bromo ugnikalnis

Kartu apšvietė ir turistus, ir džipus važiuojančius per slėnį. Bet vis vien geriausias transportas čia išlieka motoroleris, su jais,ir greičiausiai ir pigiausiai, ir aukščiausiai gali pakilti. Tik reik žinoti, kur važiuoti.

Po saulėtekio mus nuveža prie ugnikalnio keteros ir paleidžia mus į pelenų ir smėlio pustomą slėnį, kurį reik pereiti arba tave gali pavežėti su arkliuku, Kristinutė , žinoma , neatsispyrė tokiai pagundai, nes tapo labai sunku eiti pamačius gražuolius. Man visa aplinka priminė Mongoliją, kiek aš jos esu matęs per TV - tiek mažiukai arkliukai, tiek tas slėnis, tiek vietinių veidai. Čia prisiuostom dulkių ir sieros kvapo, bet pamatom tai, ko dar niekada neregėjom. O po to vėl turėjom 11 val kelionę iki Denpasaro ( Bali salos sostinės), o iš ten į Ubud (kultūrinės Bali sostinės). Nakvynę susiradom šalia savo pakeleivių lietuvių. Ir už 200000 INR gavom puikią vietą atsipūsti. Čia tikrai gražu, rytoj viską pamatysim dienos šviesoje.

FOTO !!!