31 kelionės diena. Lygiai mėnuo !

Kristina: Ankstyvas rytas. 5h ryto žadina mane Tadas, liepia man susiruošti per  10min., nes pramiegojom, reikia paskubėti kol dar Saulė nepatekėjo. Aš dar nespėjusi akių praplėšti jau deduosi šalmą ant galvos ir sėdu ant motorolerio. Šalta, prieblanda, o Tadas spaudžia gazą. Vietiniai regis niekada nemiega, nes jau zuja aplink gatvėmis. Mes niekada neprasmunkam pro juos nepastebėti, rėkia ir mojuoja mums:- „Sunrise“ ? Mes apsimetam, kad nieko negirdim šalmus užsidėję. Kurgi čia jiems ne problema atsisėsti ant motorolerio ir mus pasivyti, nes jie galvoja, kad mes nežinome kur kelias yra ant kalvos stebėti saulėtekį. Tadas spaudžia ir nori jo atsikratyti, nes puikiai žino kelią, vakar Joko mums nurodė kur važiuoti.

    Jau matome horizonte raudonuoja Saulė, o Tadas dar greičiau bando įveikti stačius kalvos šlaitus, nesvarbu, kad ten jau žmonės gyvena ir jų nuosava teritorija per kiemus mes prasibraunam beveik į pačią viršūnę. Palikom motorolerį ir bėgam „pompas“ pagavę.  Mano jėgos šiek tiek silpnesnės negu Tado, tai teko atsilikti ir paprakaituoti, gera mankšta iš pačio ryto buvo. Šast ir Saulė! Tadas su fotoaparatu jau amžina akimirkas, o aš dar bandau įveikti paskutinius laiptelius, kai užlipusi bumt ir atsisėdau ant žemės pailsėti. Nemaža kompanija jau sėdi ramūs, kavytę gurkšnoja, atsipalaidavę... Turbūt galvoja, kas čia per „raketos“ atskriejo dvi. Siūlo vietinė moterytė man kavos,  aš atsisakau, bet Tadas mielai sutiko užsisakyti arbatos puodelį. Sėdim, grožimės vaizdais,

tolumoje matome Borobudurą paskendusį rūkę, kai netikėtai mums sako „Labas rytas“ ! O, pirmi lietuviai sutikti kelionės metu ir dar tokioje gražioje vietelėje ;). Lina, Rasa ir Vaidas. Su jais pasidalinome įspūdžiai apie kelionę, atrodo tiek daug norisi visko pasakyti, bet jau juos kviečia gidas, laikas jiems iškeliauti. Aišku, kad nusifotografavome, norėjome visi kartu į vieną bendrą nuotrauką, paprašėm moterytės, kad mus nufotografuotų, o ji turbūt ne taip suprato kaip prisiglaudė prie mūsų ir šypsosi sau patenkinta.

Labai prajuokino ta situacija, bet paskui paaiškinom kaip mes norim nusifotografuoti, o ji objektyvą iškėlė į padanges ir nufotkino medžius :)

    Paliekant kalvą, pastebėjom, kad išvažiuoti šiek tiek sudėtingiau negu užvažiuoti, buvo smagu vietiniams iš mūsų pasijuokti... :) Pakeliui važiuojant link mūsų apartamentų matėme kaip prasideda rytas kaimelyje. Visi mokiniai su dviračiais arba motoroleriais lekia į mokyklą, senoliai ruošiasi turguje pardavinėti daržoves, kiti išėję į ryžių laukus ir t.t..

     Taigi nusipirkome vaisių – pusryčiams ir laukiam kada ateis Joko, nes turime jam sumokėti už naktį. (Uhhuu mačiau tarakoną kambaryje, tai pirmasis mūsų kelionės radinys). Atsisveikinom su savuoju draugu ir grįžome atgal į Jogjakartą. Nusprendėme, kad pasiliksime dar vieną naktį, nes norime aplankyti Sultono rūmus ir užsisakyti kelionę link Bromo ugnikalnio.

   Sultono rūmai labai nuvylė, nieko gero visiškai. Ėjom ratais, kvadratais ieškodami kur ką gražaus pamatyti, kai nusibodo vaikščioti ir užklausėm darbuotojo ką čia dar galime pamatyti ? Jis mus nuvedė parodyti kaip yra gaminamos lėlės. Man rodos tai ir buvo įdomiausia, bent jau man :)

Norėjome vakarop eiti į baletą, bet paskaičiavome, kad brangiai apsieis. Nusprendėm susirasti padorią agentūrą, kurioje užsisakėm kelionę į Bromo. Į kelionę įeina: mini bus iki Bromo nacionalinio parko esančio viešbutuko, kitą dieną kelionė iki Denpasaro miesto Bali saloje. Taip pat įskaičiuota  kelionė su džipu iki kalvos stebėti saulėtekio ir iki Bromo ugnikalnio keteros+ viešbutis su karštu dušu ir pusryčiais.  Iš viso: 100$ už abu.

    Skaniai pavakarieniavome ir pradėjome ruoštis rytojaus kelionei...