30 -oji kelionės diena. Naktis Borobudur miestelyje. Viešnagė vietiniame kaimelyje.

   Rytas prasidėjo kaip įprasta šiame mieste, Turim laiko iki pietų, kai gausim motorolerį ir galėsim judėti Borobuduro link. Nusprendžiame aplankyti sultono rūmus, nes gyvename vos 10 min. nuo pagrindinio Jogjakartos objekto, bet dar nespėjome jo aplankyti. Bet , beja, nepasisekė ir šią dieną, mat penktadienis yra vienintelė diena savaitėje, kai rūmai atsidaro po pietų. Apie tai papasakojo pakelės darbuotojas, kuris kaip ir kiti užkalbina, paklausia iš kur esi, ką planuoji veikti, kur apsistojęs, ar čia mes medaus mėnesiui atvažiavome. Žodžiu labai smalsūs žmogeliai. Apie Lietuvą jiems atsibodo jau ir pasakoti, nes išgirdę pavadinimą Lietuva, stabteli ir tikriausiai pagalvoja - kas čia dabar? Tokios futbolo komandos nežinau :) Nes dažniausiai būna klausimas,  kokia garsi futbolo komanda pas mus yra :) Bet iš kitos pusės jie daug informacijos pasako, ypač jei ieškai kokio nors objekto, nurodo ir net palydi. Net su motoroleriu sustojus sankryžoj kartą priėjo kelio darbuotojas ir užkalbino, tai nurodė kiekvieną posūkį, reikia tik įsiminti, nes dažniausiai jie neklysta.
   Laiko net nereikėjo prastumdinėti, nes čia pat jau ir pietūs, o po jų lekiam 42 km link Borobuduro. Kelias geras, dviejų juostų vienpusis. Pirma juosta pilna motorolerių, o antra važiuoja automobiliai. Bet ten didesnio greičio kaip 70 km/h neišvysto niekas tikriausiai, nes tokia darni sumaištis gaunasi. Ilgesniame kelyje jau suprantam kodėl visi važiuoja su ilgom striukėm, nors ir karštis didžiulis. Nes taip rankas gali nudegti nieko nejausdamas arba tiesiog marškinėliais įdegti. Dulkių ir dūmų taip pat prisiuostėm. Dėl to visi su kaukėm arba skarelėm lekia.
  Atvykom per valandą, iškart nusukus nuo pagrindinio kelio pasikeitė vaizdas. Lėkėm per ryžių ir tabako laukus sutrūkinėjusiu keliuku.Nakvynės pasirinkimas nėra itin didelis, bet dabar ne sezonas, tai galime rinktis iš kelių variantų. Labiausiai suviliojo vieno užkalbinto vaikino pasiūlymas, nes jis pakvietė vakarienės pas save į kaimą. Vaikinas puikiai kalbantis angliškai ir pasirodė labai malonus ir paslaugus. Sutinkam su pasiūlymu, nors ir viešbutukas jo ne koks, bet planuojam miegot tik naktį, dėl to tiks.
  Pats Borobuduro miestas mažiukas, tik 9000 gyventojų su aplinkiniais kaimeliais, o viduryje jo stovi didžiulis kompleksas - Borobuduro šventykla.

Iš pažiūros apytuštė, nes ne sezonas dabar ir mes atvykom vakare, nes nesinori ant saulės vaikščioti ir norisi pamatyt saulei leidžiantis. Kristinos studento pažymėjimas vėl praslydo, tikriausiai parodyčiau savo ID kortelę ir taip pat studentišką nuolaidą gaučiau. Asmeniškai tikėjausi daugiau, nes literatūroj rašyta apie jį labai didingai ir gražiai. Ryškiai perdėjo. Tikrai kompleksas stovi gražioj vietoj tarp kyšančių ugnikalnių, palmių ir ryžių laukų ir pati šventykla graži, bet Prambananas patiko labiau.

   Iš teritorijos mus išvijo vienus iš paskutiniųjū, nes gaudėm paskutinius Saulės spindulius, suradom naują būdą kaip išvengti įkyrių prekeivių, apstojusių paskutinius lankytojus. Apsimetėm, kad apžiūrinėjam foto iš kameros, garsiai diskutuojam ir einam greitais žingsniais, nei vienas neprikibo:)
  Joko jau mūsų laukė su savo motoroleriu, mes šokom ant savojo ir sekėm iš paskos. Važiavo taip lėtai, kad jau man norėjosi jį stumtelt išgalo. Tačiau pasidarė nedrąsu važiuojant sutemus per laukus. Tačiau Joko svetingumas nenuvylė- pavaišino arbata, vietiniais skanėstais ( kažkokiais čipsais ) bei padarė noodlų sriubos. Pilnas namas moterų, kai pradėjo vardint giminystės ryšius, susivėliau, taip ir nesupratau kuri žmona, kuri dukra, kuri žmonos sesuo, nes visos atrodo vienodo amžiaus.

Kai kurios pradėjo puoštis tautiniais rūbais, tai mes jau pamanėm, kad čia prieš mus maivosi, suėjo ir draugių ir kaimynių, teko pabūti fotografu.

Po to visos greitai dingo ir, kaip išsiaiškinom, išvyko į kaukių festivalį, kuriame ir mes vėliau sudalyvavom. Prie stalo Joko pripasakojo visko apie Indoneziją, tiek apie istoriją, tiek apie žemės drebėjimus, kuriuos jie dažnai turi išgyventi. Toks įspūdis, kad dėl to jie ir tokie tikintys, kad jiems nieko nebelieka, kai iš vienos pusės išsiveržęs ugnikalnis, o kitoj žemė kilnojasi.
    Grįžę į miestelį prisižiūrim spalvingų kostiumų, nes turėjom stabtelti ir praleisti visus dalyvius, mat viskas vyko mūsų viešbutuko gatvėje. Tokiau alutis terasoje ir saldus miegelis.

FOTO!!!